Gimnazijos kiemas skendėjo šilto gegužės ryto šviesoje, o medžių lapai švelniai šlamėjo vėjelio glamonėjami. Paskutinis skambutis – štai jis, tas momentas, kurio visi laukė ir kartu bijojo. Šventiškai nusiteikę susirinko mokiniai, mokytojai ir tėveliai. Jų veiduose atsispindėjo įvairiausios emocijos: džiaugsmas, liūdesys, jaudulys ir laukimas.
Paskutinį kartą kartu šokti susirinko abituriantai. Tai buvo paskutinė proga pasijusti viena komanda, dalytis tuo ypatingu ryšiu, kuris užsimezga tik po dvylikos bendro mokymosi, juoko, įtampos ir iššūkių metų.
Pirmieji akordai – švelnus gitaros garsas ir tylus juokas. Scenoje pasirodė vienuoliktokai, pasipuošę juodais kostiumais. Spektaklis prasidėjo!
„Tokie momentai – kaip šis spektaklis ar bendri šokiai – palieka gilų pėdsaką širdyse. Jie ne tik sutvirtina draugystę, bet ir sukuria prisiminimus, kurie ilgam įsirėžia į atmintį.“
Juokas ir muzika salėje skambėjo vis garsiau, nes vienuoliktokai puikiai atkūrė pažįstamas mokyklinio gyvenimo akimirkas: netikėtus klausimus, kuriozines situacijas ir net pirmąsias dvyliktokų reakcijas, pamiršus namų darbus.
Vienuoliktokai, vadovaujami režisierės Gintarės Vaitkevičienės, sugebėjo jautriai perprasti vyresniųjų draugų emocijas ir padovanojo nepamirštamą renginį. Tai parodė ne tik jų kūrybiškumą, bet ir stiprią gimnazijos bendruomenės dvasią.
Abituriantai šventę paliko nešini šilčiausiomis emocijomis ir tvirtu tikėjimu, kad jų laukia šviesi bei atvira ateitis.
